Menas XVIII a

XVIII amžiaus menui daugiausia įtakos turėjo Apšvietos amžius. Nušvitimo amžius sukėlė meninės kūrybos sprogimą, nes menininkai sukūrė daugybę meno formų, tokių kaip portretai, peizažai ir natiurmortas. Naujos idėjos ir išradimai pakeitė meno pasaulį ir padarė jį įvairesnį nei bet kada anksčiau. Dailėje šios naujos žinios turėjo didžiulę įtaką stiliams ir tapybos technikai. Du žymiausi XVIII amžiaus meno stiliai buvo rokoko ir neoklasicizmas. Menininkai ne tik tapė, bet ir kūrė naujas technikas. Vienas svarbiausių proveržių buvo fotorealizmas; tai turėjo didelę įtaką menininkams ir jų stiliams. Šiuolaikiniai menininkai, tokie kaip Rembrandtas ir Vermeeras, tapė „ištikimybe“ vadinamu stiliumi, kuris labai detaliai parodė visą objektą. Jie bandė parodyti viską, įskaitant mažiausią dalį. Tačiau jie paėmė laisvę perdėdami tam tikrus bruožus, kad geriau suprastų temą. Pavyzdžiui, Rembrantas yra žinomas dėl savo perdėtų nosių, kurios buvo įprastos to meto Nyderlandų visuomenėje. Kitas stilius, populiarus XVIII amžiuje, buvo „idealus“. Tai reiškė objekto vaizdavimą be jokios perspektyvos ar konkretaus požiūrio taško. Šiuose paveiksluose žmonės paprastai vaizduojami ramioje ir ramioje aplinkoje. Objektas buvo pakeltas virš bet kokio laiko ir erdvės pojūčio. Ticianas ir Raphaelis buvo gerai žinomi dėl savo idealizmo. Konceptualusis menas pradėjo atsirasti XVIII amžiuje dėl naujų tapybos būdų. Šie stiliai pabrėžė tokius aspektus, kaip dekoratyviniai raštai ir linijų struktūros, užuot parodę objektą iš konkretaus taško ar detaliai realizuodami. Menininkų naudojamos terpės taip pat tapo įvairesnės, tapytojai vietoj drobės išbandė naujas technikas, tokias kaip aliejus ant metalo. Ši technika buvo patvaresnė ir lengvai nesugadinta. Menininkai pradėjo eksperimentuoti su įvairiomis terpėmis; jie taip pat pradėjo maišyti dažų spalvas. Garsiausia meno forma XVIII amžiuje buvo rokoko menas. Jame buvo naudojami įmantrūs dekoratyviniai dizainai. Šio stiliaus paveikslai tapo labai įmantrūs ir naudojo įvairias spalvas. Jis pabrėžė ornamentiką, o ne natūralistinius elementus. Menininkai mažiau dėmesio skyrė tikroviškoms savybėms ir daugiau dėmesio skyrė dekoratyvinėms detalėms, tokioms kaip raštai, slinkties ar net specialūs apšvietimo efektai. Puikių rokoko menininkų pavyzdžiai yra Boucher, Watteau ir Fragonard. Tarp kitų garsių menininkų yra Jeanas-Baptiste'as Chardinas, tapęs tokiu stiliumi kaip „trompe l'oeil“ ar „ištikimybė“. Ši technika buvo labai efektyvi sukuriant trijų matmenų iliuziją ant lygaus paviršiaus. Šio tapybos stiliaus realizmas buvo perėjimas nuo tradicinio stiliaus, kuris buvo praktikuojamas šimtmečius.