Kasparas Davidas Friedrichas

Casparas Davidas Friedrichas buvo vokiečių romantiškas peizažistas, gimęs 5 m. rugsėjo 1774 d. Greifsvalde, Pomeranijoje, kuri tuo metu buvo Švedijos dalis. Jis buvo šeštasis iš dešimties žvakių kūrėjo Adolfo Gottliebo Friedricho ir jo žmonos Sophie Dorothea Bechly vaikų. Jo šeima persikėlė į Drezdeną, kai jam buvo septyneri metai, kur jis įgijo ankstyvą išsilavinimą ir meninį išsilavinimą.

1798 m. Friedrichas įstojo į Kopenhagos akademiją, kur studijavo pas Jensą Juelį ir išmoko tapyti neoklasikiniu stiliumi. 1804 m. grįžo į Drezdeną ir tapo Drezdeno dailės akademijos nariu. Friedrichas vedė Caroline Bommer 1818 m. ir jie susilaukė trijų vaikų.

Friedricho paveikslai žinomi dėl savo dramatiškų ir kontempliatyvių peizažų, kuriuose dažnai vaizduojama vieniša figūra, apmąstanti gamtos platybes. Jį paveikė vokiečių romantizmo judėjimas, pabrėžęs emocijas, vaizduotę ir individualizmą. Kitos įtakos jo kūrybai padarė Immanuelio Kanto filosofija ir Johanno Wolfgango fon Gėtės literatūra.

Friedricho technika apėmė tapybą plonais aliejinių dažų sluoksniais ant drobės, o tai leido jam sukurti šviesos ir atmosferos efektą. Jis dažnai naudojo prislopintą spalvų paletę, pabrėždamas natūralų kraštovaizdžio grožį, palyginti su konkrečia tema.

Friedricho kūryba padarė didelę įtaką vokiečių romantizmo raidai ir paveikė daugelį vėlesnių menininkų, tarp jų ir ekspresionistus. Jo paveikslai ir toliau yra labai vertinami dėl emocinės galios ir techninių įgūdžių.

Štai penki svarbiausi Friedricho paveikslai:

1. „Klajininkas virš rūko jūros“ (1818 m.) – šiame ikoniškame paveiksle pavaizduota vieniša figūra, stovinti ant uolėtos prarajos ir žvelgianti į didžiulį, ūkanotą kraštovaizdį. Tai tapo vienu garsiausių romantizmo įvaizdžių.

2. „Abatija Ąžuolyne“ (1810 m.) – šiame paveiksle pavaizduotas apleistas gotikinis abatija apleistame, žiemiškame kraštovaizdyje. Tai persekiojantis ir melancholiškas kūrinys, atspindintis Friedricho susižavėjimą griuvėsiais ir sunykimu.

3. „Kryžius kalnuose“ (1808) – šiame paveiksle pavaizduotas paprastas medinis kryžius, stovintis tarp uolėtų kalnų kraštovaizdžio, apšviestas švytinčio saulėlydžio. Tai galinga tikėjimo ir gamtos grožio išraiška.

4. „Ledo jūra“ (1823–24) – šiame paveiksle vaizduojamas didžiulis ledkalnis, apsuptas neramios jūros. Tai ryškus ir dramatiškas gamtos galios ir pavojingumo atvaizdas.

5. „Mėnulio pakilimas virš jūros“ (1822 m.) – šiame paveiksle pavaizduota virš ramios jūros kylanti pilnatis su burlaiviu tolumoje. Tai ramus ir meditatyvus kūrinys, kuriame užfiksuotas didingas gamtos pasaulio grožis.